Kard. Ennio Antonelli

„Šeima: darbas ir ðventë“
Tarptautinio kongreso apþvalga

Milanas, 2012 m. birþelio 1 d.

1. Padëka

Nuoðirdþiai dëkoju organizatoriams, visiems prisidëjusiems darbu, savanoriams (nepaprastai paslaugiems!), dalyviams, praneðëjams, tiems, kurie pasidalijo savo liudijimais. Vieðpats telaimina ir tepadaro vaisingas jûsø pastangas ir jûsø ánaðà. Telaimina jus ir jûsø ðeimas.

Kongreso apimtis buvo labai plati: trys plenarinës sesijos, dvideðimt penki susitikimai, ekspertø diskusijos ir pasidalijimai, net ðimtas keturi praneðëjai. Apsiribosiu tik atrinkdamas ir pabrëþdamas kai kuriuos dalykus, kurie, mano nuomone, labiausiai atspindi pagrindinæ temà. Kalbësiu ne Kongreso vardu, bet asmeniðkai, kaip vienas ið tø, kurie stengësi dëmesingai dalyvauti Kongrese.

2. Metodas

Kongresas surinko doktrininius apmàstymus, liudijimus apie konkreèias patirtis, empiriniø sociologijos duomenø tyrimus. Jis siekë kelti iððûkius idëjomis ir faktais. Tokiu bûdu parodë veiksmingà metodà, kurio galima laikytis tiek Baþnyèios, tiek pasaulietinëje aplinkoje. Tai simbolizuoja dvi knygos, iðleistos Popieþiðkosios ðeimos tarybos iniciatyva. „Gyvosios ðeimos“ – rinkinys patirèiø ið krikðèioniðkø ðeimø gyvenimo ir ið ðeimø pastoracijos ðeimoms. „Šeima – visuomenës iðtekliø ðaltinis“ – tai sociologinis tyrimas apie skirtingà keturiø ðeimø tipø ánaðà visuomenei ir paèiø tipø palyginimas.

Turint prieð akis evangelizacijà, pageidautina ne tik pristatyti tinkamais þodþiais Baþnyèios tikëjimà, bet taip pat ir surinkti, atpaþinti, perduoti konkreèias patirtis, pajëgias kelti galingus iððûkius, ákvëpti, suteikti pasitikëjimo, parodant, jog idealas yra ne tik graþus, bet ir ágyvendinamas!

Yra tiesiog iðganinga þmoniø (ypaè paaugliø) vaizduotæ, uþterðtà apgaulingais ðou, sporto, þiniasklaidos, ekonomikos, politikos pasaulio personaþais, praturtinti ðventø þmoniø ir tikrai krikðèioniðkø ðeimø pavyzdþiais. Ne veltui didþiojo dutûkstantøjø metø Jubiliejaus proga Jonas Paulius II skatino pasaulieèiø, ypaè sutuoktiniø porø, skelbimà palaimintaisiais ir ðventaisiais (plg. Jonas Paulius II, Tertio millennio adveniente, 37). Šia proga, kadangi tai lieèia mûsø Kongreso temas, mintyse savaime iðkyla Giuseppe Toniolo, neseniai paskelbto palaimintuoju, pavyzdingo sutuoktinio ir septyniø vaikø tëvo, politinës ekonomijos profesoriaus universitete, darbininkø katalikiðkø asociacijø steigëjo ir italø katalikø socialiniø savaièiø pradininko, prisiminimas.

Analogiðkai ir pasaulietinëje aplinkoje, atrodo, kad norint sustiprinti ðeimø identitetà ir jø teises kultûrinëje, socialinëje ir politinëje plotmëje, yra daug veiksmingesni argumentai, sujungiantys Baþnyèios mokymà su já patvirtinanèiais moksliðkai surinktais ir interpretuotais sociologijos duomenimis. Popieþiðkoji ðeimos taryba ir toliau siûlys ðá metodà Šeimø asociacijoms, kultûrinëms institucijoms ir tuo suinteresuotiems katalikams.

3. Antropologinë perspektyva

Kongrese tema „Šeima: darbas ir ðventë“ buvo gvildenama daugiausia antropologiniu poþiûriu. Šiaip jau ði mintis ateina ið pamatinio Pradþios knygos teksto tiek ðeimos atþvilgiu: „Dievas sukûrë þmogø pagal savo paveikslà, pagal savo paveikslà sukûrë já; vyrà ir moterá; sukûrë juos. Dievas juos palaimino, tardamas: „Bûkite vaisingi ir dauginkitës“ (Pr 1, 27–28a); tiek darbo atþvilgiu: „Pripildykite þemæ ir valdykite jà! Vieðpataukite ir jûros þuvims, ir padangiø paukðèiams, ir visiems þemëje judantiems gyvûnams. Vieðpats Dievas paëmë þmogø ir apgyvendino já Edeno sode, kad já dirbtø ir juo rûpintøsi“ (Pr 1, 28b; 2, 15); tiek ðventës atþvilgiu: „Dievas palaimino septintàjà dienà ir padarë jà ðventà, nes tà dienà jis ilsëjosi nuo visø kûrimo darbø“ (Pr 2, 3). Trys palaiminimai, trys Dievo dovanos, trys gyvenimo matmenys, kurie kartu kuria þmogaus tapatybæ, jo pilnatvæ ir laimæ. Trejopa gerovë, kuri pasireiðkia santykyje su kitais ir su Dievu, nes þmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslà, o Dievas yra Trejybë, bûtis nuolatiniame santykyje. Þmogus autentiðkai gyvena ir tobulëja, perþengdamas save, priimdamas savo gyvenimà kaip dovanà ir já padarydamas dovana. Þmogus ir visuomenë yra vienas nuo kito priklausomi. Á kitus reikia þiûrëti ne kaip á varþovus, kuriuos reikia áveikti ir jais pasinaudoti, bet kaip á sàjungininkus, kurie gali padëti mums, ir mes jiems, augti kartu. Nedera jø paversti árankiais. Jie patys yra gëris ir yra verti pagarbos, meilës ir ávertinimo.

Dabartinë krizë, kuri kelia nerimà tautoms ir jø vadovams, turi bûti laikoma ne vien ekonomine, bet labiau antropologine ir kultûrine krize. Individualizmo, naudos ieðkojimo, konsumizmo, reliatyvizmo kultûra giliai persmelkë moralæ, þiniasklaidà, ekonomikà ir politikà.

Individualizmas reiðkia perdëtà pabrëþimà troðkimø ir pasirinkimo laisvës, savirealizacijos, savæs patenkinimo, teisiø iðkëlimà ir pareigø sumenkinimà, nepakantumà ðeimos, socialiniams ir baþnytiniams saitams, pasisekimo ieðkojimà net pakenkiant kitiems, þavëjimàsi ir sekimà laimëtojais.

Utilitarizmas nurodo, jog þmogus siekia vien tik savo naudos arba bent jau to, kad visuomenë remtøsi interesø sutapimu, kaip teigë A. Smith: „Þmoniø bendrija gali egzistuoti tarp skirtingø asmenø... asmeninës naudos ieðkojimo pagrindu, be jokios tarpusavio meilës ir prisiriðimo“ (Þmogiðkø jausmø teorija). Rinkà valdo maksimalios savo naudos ieðkojimas ir maksimalaus pelno siekimas bet kokia kaina: vienintelis ámonës tikslas – parûpinti vis didesnius procentus savo akcininkams. Konkurencija, kuri tam tikra prasme yra bûtinybë, virsta prieðiðkumu ir konfliktais. Finansinis kapitalas teikia pirmenybæ spekuliaciniam pelnui, o ne gamybinëms investicijoms. Ið rinkos utilitaristinë ir sandoriais paremta màstysena persikelia á þmoniø tarpusavio santykius, jie vis labiau instrumentalizuojami.

Konsumizmas skatina materialiniø gërybiø, taip pat ir iliuzoriniø, patenkinanèiø dirbtinai sukurtus poreikius, ásigijimo ir vartojimo varþybas; jis þada laimæ, paremtà patirèiø, sensacijø, áspûdþiø, emocijø gausa; pirmenybæ teikia vienadieniams, o ne ilgalaikiams dalykams, tam, kà galima turëti tuoj pat, o ne ateities planams.

Reliatyvizmas – tai bendrø kultûriniø vertybiø nebuvimas; religinëje plotmëje – dalinis priklausymas Baþnyèiai ir tikëjimo laikymas privaèiu reikalu; pasimetimas nuomoniø Babelyje; etinis subjektyvizmas ir sàþinës suabsoliutinimas; proto veiklos apribojimas vien tik mokslo ir technikos sritims.

Šiame kultûriniame kontekste, kur asmuo tampa tik individu, visuomenë – interesø þaidimu, laimë – malonumu, tiesa – tik nuomone, ðeima, darbas ir ðventë taip pat patiria sumenkinimà ir iðkraipymus. Šeima tampa tik paprastu individø gyvenimu bendruose namuose pagal vienà ið daugybës modeliø, kurie laikomi lygiaverèiais; todël daþniau kalbama apie ðeimas daugiskaita.

Kai yra tik bendras sugyventiniø buvimas kartu, ieðkoma vien savæs realizavimo ir pasitenkinimo pagal pirkimo ir pardavimo logikà; yra vertinamos tik grieþtai privaèios jausmø intrigos. Ekonominiu poþiûriu ðeima laikoma ne þmogiðkojo kapitalo ir visuomeninës naudos kûrëja, bet tik vartojimo subjektu, todël apmokestinamos individualios pajamos neatsiþvelgiant á ðeimyninæ naðtà. Toks ðeimos kultûrinis, teisinis ir ekonominis silpnumas konkreèiai pasireiðkia daugybe gàsdinanèiø reiðkiniø: maþëja santuokø, daugëja iðsiskyrusiø, gyvenanèiø susidëjus, vieniðø savo pasirinkimu asmenø, maþëja gimstamumas, gausëja ne santuokoje gimusiø vaikø, nesirûpinama vaikø auklëjimu, plinta egzistencinis nerimas, pagyvenæ þmonës apleidþiami, blogëja iðsiskyrusiøjø ekonominë padëtis.

Darbas perdëtai konkurencinëje rinkoje rizikuoja tapti vien mainø preke. Finansinë spekuliacija perþengia ribas realios ekonomikos atþvilgiu, o ekonomika iðkeliama aukðèiau asmenø, ðeimø ir gamtos aplinkos. Skaudûs to padariniai – tai dideli pajamø skirtumai, augantis nedarbas, prieðtaravimas tarp darbo ir ðeimos keliamø reikalavimø bei skiriamo laiko. Savo ruoþtu ðventë rizikuoja prarasti savo giliàjà prasmæ ir savo ðeimyniná bei bendruomeniná pobûdá; ji tampa pabëgimu á iðblaðkanèias pramogas, uþleidþia vietà individualiam laisvalaikiui.

Benediktas XVI ne kartà kvietë „duoti daugiau erdvës protui“. Reikia praplësti poþiûrá á þmogø nuo individo iki asmenybës, t. y. dvasinës ir kûniðkos bûtybës, save suvokianèios ir laisvos, unikalios ir nepakartojamos, bendraujanèios ir perþengianèios save, paðauktos mylëti kitus kaip save, integruoti erosà á agapës meilæ, visiðkai realizuotis dovanojant save kitiems ir Dievui. Reikia bûti atviriems tiesai, gëriui ir groþiui, neuþsidarant naudos ieðkojimo, egoistiniø interesø, derybø ir sandoriø logikos rëmuose. Visus gyvenimo matmenis turi formuoti meilë. Ne tik ðeimoje ir ðventëje, bet ir darbe bei ekonomikoje turi vyrauti dovanojimo logika, apimanti naudingumà ir davimà dovanai, turtà tik kaip priemonæ ir gerovæ dël jos paèios. „Be neatlyginamumo neámanoma pasiekti në teisingumo“, – raðo Benediktas XVI (Caritas in veritate, 38). Yra ámanoma ir naudinga gaminti ir keistis produktais bei paslaugomis laikantis bendradarbiavimo, pagarbos, pasitikëjimo ir savitarpio pagalbos principø. Protingas pelno siekimas yra savaime suprantamas ir bûtinas; bet jis moraliná pateisinimà randa tik plëtros ekonomikoje, nukeiptoje á bendrà gerovæ. Tik rûpinantis santykiø kokybe ir atkuriant meilës ir bendrystës pirmumo teisæ, ðeima, darbas ir ðventë vël atras savo autentiðkumà ir harmonijà. Atrodo, kad norint áveikti krizæ daug labiau nei ekonominë pertvarka yra bûtina pasaulinio lygio kultûrinë ir antropologinë revoliucija.

4. Šeima

Šeima yra visuotinis reiðkinys þmonijos istorijoje. Jeigu nekreipsime dëmesio á atsitiktinius nukrypimus, ji turi pastovià struktûrà, kurià sudaro dviejø lyèiø santykis, vyro ir moters ryðys, ir dviejø kartø santykis, tëvø ir vaikø ryðys. Ir ðiandien, remiantis statistikos duomenimis, ðeima, sudaryta ið pastovios sutuoktiniø poros su vaikais, yra didþiausias þmoniø troðkimas, tik po to eina darbas.

Statistiniai tyrimai taip pat rodo, kad ðeimos su dviem ar daugiau vaikø yra laimingiausios ir naudingiausios visuomenei dël kartø kaitos ir dël jø sukuriamo þmogiðkojo kapitalo kokybës. Deja, daugelyje ðaliø tokios ðeimos tampa maþuma, nes jas skriaudþia valstybë ir rinka. Tai dar vienas motyvas su didesne dràsa ir atkaklumu pateikti toká ðeimos modelá, keliant iððûká vieðajai nuomonei, politikai ir ekonomikai. Ávairûs ðeimos sudarymo bûdai nëra lygiaverèiai. Pastovi sutuoktiniø pora su vaikais (dviem ar daugiau) iðplëtoja turtingesnius tarpusavio santykius; todël ir yra laimingiausia, nepaisant sunkumø, ir labiausiai pajëgi kurti visuomenei pridedamàjà vertæ. Normali ðeima nëra praeities atgyvena, tai ateities ðeima, jei norime turëti ateitá.

Autentiðka ðeima reiðkia sutuoktiniø dovanojimàsi vienas kitam ir jø bendrà savæs dovanojimà vaikams – jø gimdymà, auginimà ir auklëjimà. Sutuoktiniai tampa vienu kûnu bendrame gyvenime per santuokiná aktà ir vaikus. Iðplëtojami ne tik jausminiai, bet ir doroviniai ryðiai. Kiti þmonës nëra gëris, skirtas man, bet visø pirma gëris savaime. Jie yra vertingi nepriklausomai nuo jø iðvaizdos ir gabumø. Kaip tik patys silpniausi asmenys (vaikai, seneliai, ligoniai, invalidai) gauna iðskirtiná dëmesá ir tinkamà globà. Teisës ir pareigos, asmeninis pasitenkinimas ir ásipareigojimas kitiems darniai dera. Kiekvienas yra branginamas ir vertinamas skirtingø ir vienas kità papildanèiø asmenø bendrystëje.

Šeima yra pirmoji þmogiðkumo mokykla. Jausminës savo tapatybës atradimo ir pasitikëjimà auginanèio savæs dovanojimo dinamika palaiko nuolatiná tëvø ir vaikø, neaplenkiant ir seneliø, tarpusavio ugdymà. Per tarpusavio santykius, iðgyventà liudijimà, kasdienæ patirtá perduodamos vertybës ir þinios, ugdomos teologinës ir þmogiðkosios dorybës, asmeninës ir socialinës dorybës. Taèiau ðiandien, þiniasklaidos puolimo akivaizdoje, reikia dar labiau suintensyvinti ðeimos patirtá, pasirûpinti, kad ji bûtø svarbi ir graþi. Bûtina sustiprinti ðeimos ir mokyklos ugdymo tæstinumà, prisidedant prie mokyklos ugdymo planø kûrimo arba tikrai laisvai pasirenkant mokyklà. Katalikiðkoji mokykla turëtø bûti privilegijuota katalikiðkø ðeimø partnerë. Labai svarbià reikðmæ turi ir periodiniai ðeimø grupiø ir bendruomeniø susitikimai; dvasingumo, draugystës, bendro buvimo, bendradarbiavimo ir savitarpio pagalbos tinklai; dvasinio ugdymo ir apaðtalavimo asociacijos bei judëjimai; visuomeninës asociacijos, ginanèios ðeimø tapatybæ ir teises.

5. Šeima ir darbas

Daugybë ðeimø ákuria ir administruoja smulkaus verslo ámones, uþimanèias labai svarbià vietà savo ðalies ekonomikoje. Visos ðeimos dirba namø ûkio darbus, kurie taip pat turi didelæ reikðmæ ekonominei sistemai, nors tai ir neáskaièiuojama á BVP (bendràjá vidaus produktà). Vis daþniau abu sutuoktiniai yra uþsiëmæ tiek namø ûkyje, tiek profesiniame darbe ir yra kvieèiami bendru sutarimu atrasti deramà pusiausvyrà ir pasidalyti naðtas po lygiai.

Bet specifinis ðeimø ánaðas á ekonominæ sistemà – tai þmogiðkojo kapitalo formavimas. Þodis „darbas“ reiðkia þmogaus veiklà, kurianèià materialines arba nematerialines gërybes, kuriø reikia norint patenkinti þmoniø poreikius ir prisidëti prie jø gerovës. Šiandien, plëtros ekonomikoje, bet kuri veikla gali bûti laikoma darbu, jeigu padidina þmogiðkøjø santykiø vertæ, net ir nesukurdama prekiø (pavyzdþiui, auklëjimas, mokymas, informacija, moksliniai tyrimai, organizacinës arba technologinës naujovës, parama, turizmas, ávairios paslaugos). Šiandien lemiamas gamybos veiksnys vis labiau tampa þmogus (plg. Jonas Paulius II, Centesimus annus, 32); bûtent þmogus atpaþásta klientø poreikius, surenka ir sutvarko informacijà, organizuoja gamybos ir prekybos procesà, bendradarbiauja, panaudoja savo kûrybingumà ir naujoviø diegimo gebëjimà. Þmogiðkasis kapitalas yra bûtinas ámonëms lygiai taip pat, kaip ir finansinis bei technologinis. Todël ðeima tampa vis svarbesniu iðtekliø ðaltiniu tiek ekonominiu, tiek socialiniu poþiûriu: ne tik kaip vartojimo, taupymo, pelno perskirstymo subjektas, bet ir kaip þmogiðkàjá kapitalà kuriantis subjektas.

Vaikø, bûsimø pilieèiø ir darbininkø, gimdymas yra ilgalaikë investicija, bûtina visuomenës reprodukcijai. Jø ugdymas turi ne tik moralinæ vertæ, bet ir svarbià reikðmæ ekonominës sistemos veikimui, nes ji gauna didelæ naudà ið perduotø þiniø ir gebëjimø, ið ágytø polinkiø (pavyzdþiui, polinkis studijoms ir moksliniam bei techniniam tyrinëjimui), ið subrandintø socialiniø dorybiø, tokiø kaip neatlyginamumas, pasitikëjimas, solidarumas, teisingumas, ástatymø gerbimas, darbðtumas, bendradarbiavimas, tvarkos palaikymas, gerai atlikto darbo skonis, pagarba aplinkai.

Šeima yra „kiekvienam þmogui pirmoji darbo mokykla“ (Jonas Paulius II, Laborem exercens, 10). Ji moko dirbti tëvø pavyzdþiu, broliø ir seserø átaka, ðeimyniniais pokalbiais, darbovieèiø aplankymu, pagalba mokantis, pasidalijimu planais ir bendra veikla.

Šeima yra verslo draugë. Jos gerai iðauklëtø darbuotojø ir darbdaviø ásipareigojimas su moraline atsakomybe daþnai perþengia grieþtà sandoriø logikà ir labai prisideda prie verslo plëtros ir sëkmingumo, ypaè per ilgesná laikà. Priklausomai nuo to, kiek kokybiðkà þmogiðkàjá kapitalà geba pasiûlyti ðeima, ji tampa gamybiniu subjektu, neðanèiu sistemai ekonominæ naudà. Tad ji turëtø bûti apmokestinama atsiþvelgiant tiek á pajamas, tiek á iðlaikomø asmenø skaièiø, panaðiai kaip ámonës apmokestinamos ið pelno atëmus gamybos sànaudas. Negana to, ðalia teisingo apmokestinimo, ðeima turëtø bûti remiama visuminës ðeimos politikos, kuri saugotø ðeimos tapatybæ bei teises ir numatytø laipsniðkà konkreèiø priemoniø ágyvendinimà einant maþais þingsneliais, pagal galimybes (bûstas, darbas, mokykla, paslaugos, transportas, imigrantø ðeimø susijungimas ir t. t.). Svarbiausias ir visa vienijantis tikslas turëtø bûti stiprinimas tø santykiø, kuriais remiasi ðeima ir kurie jà padaro socialiniø iðtekliø ðaltiniu, tai yra parama poros stabilumui ir jos vaikø gimdymo bei auklëjimo misijai.

Verslo ámonës savo ruoþtu turëtø tapti draugiðkesnës ðeimoms tiek ið þmogiðkojo solidarumo, tiek dël savo paèiø naudos. Pirmiausia turëtø visas jëgas skirti naujø darbo vietø kûrimui, nes nedarbas yra tragedija, ypaè jaunimui, nedarbas kliudo kurti ðeimas ir gimdyti bei auklëti vaikus. Tai reikalauja inovacijø, naðumo, bendradarbiavimo kiekvienoje ámonëje, tarp ámoniø ir tarp ávairiø socialinio gyvenimo subjektø. Be to, ámonës turëtø stengtis kiek tik ámanydamos labiau suderinti darbo ir ðeimos reikalavimus. Kaip pavyzdá galima prisiminti kai kurias patirtis: lankstus darbo grafikas, ne visa darbo diena, interaktyvus nuotolinis darbas namie, motinystës atostogos, vaiko prieþiûros atostogos, ámonës vaikø darþelis. Toks suderinimas lieèia ir darbininkus vyrus, bet ypaè dirbanèias moteris, kurios neturi bûti verèiamos rinktis – motinystë ar profesinis darbas.

Daug ámoniø, ypaè smulkiøjø, kad áveiktø krizæ, kuria bendradarbiavimo tinklà. Taip pat ir nemaþai ðeimø kuria draugystës ir savitarpio pagalbos tinklus, ypaè dël auklëjimo ir globos. Ir vienos, ir kitos patvirtina, kad teisinga kryptis, kur link reikia eiti, yra nurodyta Benedikto XVI enciklikoje Caritas in veritate, neatlyginamumo ir solidarumo kryptis.

6. Šeima ir ðventë

Pagal Biblijos apreiðkimà Dievas rengia puotà ir kvieèia þmones dalyvauti jo ðventëje. Dieviðkieji asmenys kartu kuria pasaulá ir kartu dþiûgauja dël savo darbo; dirba nuolat ir nuolat ilsisi savo buvimo ir veikimo pilnatvëje. Taip kalba dieviðkoji Iðmintis: „kai jis nustatë þemës pamatus, tuomet að buvau su juo kaip jo Patikëtinë. Kasdien buvau jo dþiaugsmas, visad prieð já dþiûgaudama, dþiûgaudama jo gyvenamame pasaulyje, rasdama dþiaugsmo þmonijoje“ (Pat 8, 29–31). „Jis (Þodis) pradþioje buvo pas Dievà. Visa per já atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradæ“ (Jn 1, 2–3). „O Jëzus jiems sakydavo: Mano Tëvas darbuojasi lig ðiolei, todël ir að darbuojuosi“ (Jn 5, 17). Dievo karalystë, visos istorijos áprasminimas, yra didinga vestuviø puota, kuri prasideda jau dabar, tarsi uþuomazga, o galutinai iðsiskleis amþinybëje. „Su dangaus karalyste yra panaðiai kaip su karaliumi, kuris këlë savo sûnui vestuves“ (Mt 22, 2). „Palaiminti, kurie pakviesti á Avinëlio vestuviø pokylá“ (Apr 19, 9).

Pagrindiniai ðventës bruoþai, iðryðkëjæ antropologinëse studijose, visiðkai sutampa su Dievo planu.

Šventë yra bendruomeninë patirtis: neámanoma ðvæsti vienam, bet tik kartu su kitais, ðeimoje, vienuolinëje bendruomenëje, draugø bûryje.

Šventës kartojasi tam tikru periodiðkumu: sekmadienis – kiekvienà savaitæ, liturginës ðventës – kiekvienais metais, paskui jubiliejai, gimtadieniai, valstybinës ðventës. Šventë paprastai ateina ið tradicijos, ásikuria gyvenimo tëkmëje, kuri atplaukia ið toli ir plaukia tolyn, primindama praeitá ir maitindama ateities viltis. Ji duoda saugumo jausmà ir suteikia naujø jëgø áveikti gyvenimo nepastovumà, vargà ir kanèià.

Šventës iðskirtinis bruoþas – neatlyginamumas: ji vertinga pati ir nëra pajungta kokiam nors kitam tikslui, nebent tai bûtø reklaminis renginys, kuris nëra tikra ðventë. Dþiaugiamasi gyvenimu, ðeima, bendruomene, darbu ir kitomis gërybëmis. Þavimasi tuo, kas tikra ir graþu. Dëkojama uþ dovanas, gaunamas ið Dievo ir ið kitø þmoniø, ypaè ið praeities kartø.

Mums, krikðèionims, iðskirtinë ðventë yra sekmadienis, kassavaitinës Velykos ir amþinosios ðventës ragavimas laike, Vieðpaties, Baþnyèios ir ðeimos diena. Šiandien turime apginti jà nuo prekybos antpuoliø ir plintanèio darbo be sustojimo (non stop). Bet turime jà paðventinti dalyvaudami Miðiose, ilsëdamiesi ir atsiduodami ðeimyniniams jausmams.

Nigerijos ir kitø ðaliø krikðèioniø ðeimos, kurios vyksta á baþnyèià sekmadieniais rizikuodamos tapti teroristø iðpuolio aukomis, pakartoja pirmøjø Afrikos kankiniø liudijimà. Jie teisëjo akivaizdoje sakydavo: „Mes be sekmadienio Miðiø negalime gyventi.“ Šiems persekiojamiems broliams norime pareikðti visà savo solidarumà. Taèiau geriausias bûdas já parodyti – sekti jø iðtikimybe.

Miðios yra krikðèioniðko gyvenimo, tiek asmeninio, tiek bendruomeninio, centras. Vieðpats Jëzus – nukryþiuotas, prisikëlæs ir amþinai gyvas – mus sukvieèia ir surenka á asamblëjà aplink save; kreipiasi á mus savo þodþiu; dovanoja mums save duonos, skirtos valgyti, ir vyno, skirto gerti, pavidalais su ta paèia meile, su kuria mirë uþ mus; mums iðlieja Šventàjà Dvasià, kad sujungtø mus su savimi ir tarpusavyje; siunèia mus á misijà neðti jo meilæ visiems; ypatingu bûdu sutvirtina sutuoktiniø vedybinæ sàjungà. Ásivaizduoti, kad esame krikðèionys be Miðiø, yra tas pats, kaip norëti bûti krikðèionimis be Jëzaus Kristaus! Mëginimas kurti krikðèioniðkà ðeimà be sekmadieniniø Miðiø yra tikra iliuzija!

Jeigu tai ámanoma, yra gera, kai á Miðias visi ðeimos nariai eina drauge. Statistiniai tyrimai rodo, kad geras ðeimos tëvo pavyzdys turi labai teigiamà átakà vaikø, jau tapusiø suaugusiais, sekmadieninei praktikai.

Su ðventinëmis Miðiomis reikia sujungti ðventiná stalà, pietus drauge, tarsi ðeimos ritualà, meilingà bendravimà, dþiugø buvimà kartu.

Be to, pageidautina, kad ðventës diena bûtø praturtinta kitø þmogiðkai ir dvasiðkai reikðmingø patirèiø: þaidimø, ugdomosios veiklos, artimo meilës darbø, giminiø ir draugø aplankymo, pasivaikðèiojimo, pabuvimo gamtoje, kultûrinës ir meninës veiklos.

Tinkamai ðvenèiamas sekmadienis suteikia prasmæ ir groþá taip pat ir eiliniam gyvenimui; ðventë pasiekia ir ðiokiadienius. Tuo bûdu ðeima tampa kasdienio dþiaugsmo, geros nuotaikos, þaismingumo, dëmesio ir atsidavimo vienas kitam, turtingø jausminiø ryðiø, saikingumu pagrásto gërybiø vartojimo vieta. Darbovietë tampa draugystës, prasmingos ir su malonumu atliekamos veiklos, kartais net ir ðvenèiø su kolegomis (gimtadieniø, santuokos metiniø, vaikø gimimo, paaukðtinimo karjeroje progomis) aplinka.

Benediktas XVI sako, kad dalyvavimas Eucharistijoje suteikia „eucharistinæ formà visam gyvenimui“ (Sacramentum caritatis, 72); t. y. padaro gyvenimà dëkojimu uþ tai, kad esame mylimi, ir savæs dovanojimu iki visiðko pasiaukojimo, kad atsilieptume á meilæ. Mums padeda priimti viskà kaip dovanà ir gërio galimybæ, matyti Dievà visuose dalykuose.

Baigsiu viltingais linkëjimais. Individualistinë, utilitaristinë, konsumistinë, reliatyvistinë kultûra nuskurdino þmoniø santykius ir suþlugdë tarpusavio pasitikëjimà; sukëlë ekonominæ, darbo ir ðeimos krizæ. Atrandama ið naujo, kad þmogus yra ið esmës santykiø subjektas, ir rûpinimasis gera santykiø kokybe padës áveikti darbo ir ðeimos krizæ. Krizë iðkelia negalià, kuri jau kuris laikas egzistavo, tik slaptai, ir atveria naujas perspektyvas.